Okupacija
Idiliškas „Villa Lituania“ gyventojų būvis truko nepilnus metus — nuo 1939 m. liepos iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželį. Ambasadorius Lozoraitis jautė, kad sovietai užgrobs ambasadą, todėl ėmėsi prevencinių veiksmų: notomis kreipėsi į Italijos valdžią, neigdamas sovietų teises į pastatą. Sklypas su statiniais ir turtu formaliai buvo perduotas Lietuvos atstovybei prie Šv. Sosto, tačiau Italijos vyriausybė to perdavimo nepripažino. Italai leido užimti „Villa Lituania“ sovietų atstovams. Ambasadorius sugebėjo apie mėnesį uždelsti, atidėdamas pastato perdavimą sovietams. Jis neatidavė ir tarnybinio automobilio.
1940 m. rugpjūčio 26-ąją sovietų pareigūnai čia atvyko policijos lydimi. Prieš tai Lozoraičiams pavyko išvežti visus daiktus: kai ką į ambasadą prie Šv. Sosto, kai ką atiduoti Romos lietuviams, draugams italams ir vienuoliams marijonams. Atėjūnai rado visiškai tuščią pastatą su antisovietiniais užrašais ant sienų. Fašistinę Italiją ir SSRS siejusi draugystės sutartis nutrūko, kai 1941 m. birželio 22 d. Italija paskelbė karą Sovietų Sąjungai.
Galima sakyti, kad 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje nusidriekė iki Romos: lietuviai bandė atgauti ambasadą — įėjo į „Villa Lituania“, kurią prižiūrėti buvo pavesta Švedijai. Sovietinio turto sargai laikėsi diplomatinių sutarčių raidės, ir lietuviai galiausiai apleido pastatą, įsikišus Italijos užsienio reikalų ministerijai. Italai žadėjo klausimą išspręsti lietuvių naudai — esą kada nors bus galima sugrįžti. Tačiau pažadai liko pažadais. O tada, 1940 m. rugpjūčio 26 d., ambasados gėlyne Vincenta nukirpo visas gėles. Virš „Villa Lituania“ plevėsavo Lietuvos vėliava su juodu kaspinu.
