Žiema Romoje
Snygis tiek Lietuvoje, tiek nuo Villa via Nomentana Romoje balkono atrodo taip pat. Nors žiema Romoje dažniausiai nepanaši į lietuvišką — nebūna nei didelių sniego pusnių, nei užšalusių upių. Bent kelias dienas išsilaikęs sniegas Romoje — retenybė, XX-XXI a. žinomas gal tuzinas atvejų. Tiesa, Romą kertantis Tibras kartais užšaldavo: paskutinį kartą tai nutiko keli amžiai prieš Kristų.
„Villa Lituania“, Lietuvos ambasados Romoje, gyventojai galėjo jaustis gyveną švelnaus klimato juostoje. Bet 1939-aisiais, pirmaisiais Stasio Lozoraičio pasiuntinystės Romoje metais, ten iškrito 30 cm sniego. Peizažas tapo kažkiek panašus į lietuvišką: su žolės ieškančiomis avimis, tačiau be rogių. Romos dangus apsiniaukė ir išsiblaivys. O tiršti, ilgalaikiai debesys tvenkėsi tarptautinėje politikoje. Pavojus sklido iš laikraščių ir radijo pranešimų. Rytų Europos skiltis 1939-jų žiniose: kovo mėn. Vokietija užgrobė Klaipėdą, rugpjūčio mėn. Molotovas ir Ribentropas pasirašė sovietų ir nacių nepuolimo paktą, 1939 m. rugsėjo 1 d.
Vokietija užpuolė Lenkiją, spalio mėn. SSRS perleido Lietuvai Vilniaus kraštą, bet sovietų kariuomenės daliniai buvo dislokuoti Lietuvoje (šią permainą Lietuvoje nusakydavo trumpai: „Rusai įvedė bazes“).
Lozoraičiams itališkas snygis galėjo kelti nostalgiją lietuviškai žiemai. Bet sniego Lietuvoje vyresnieji šeimos nariai daugiau neišvydo. Užtat sniegą pamatė Daniela Lozoraitienė 1992 m. Pirmąkart jai atsivėrusi Lietuva buvo žiemiška: „Daug užšalusių ežerų ir ežerėlių, aukštų ir liaunų medžių miškai.
